Jo vardas buvo Samanuelis. Ir jam buvo vos penkeri.
Samanuelis lankė darželį ir ten pamilo mažą mergaitę. Lakstydavo paskui ją, net buvo pabučiavęs į žanduką, tačiau Selai jis nepatiko. Ji nuvertė mažylį nuo laiptų, kad teko berniuką vežti į ligoninę. Daugiau Samanuelis negalėjo lankyti darželio... Jis nebegalėjo vaikščioti ir nežinia ar dar kada nors galės.
Po 2 metų kai jau reikėjo pradėti lankyti mokyklą ir jo kojos stebuklingai pradėjo gyti. Jis netgi galėjo vaikščioti su ramentais. Jis pradėjo lankyti mokyklą, o jo kojos galutinai pasveiko.
Štai jau šeštoje klasėje. Į jo klasę ateina naujokė. Vardu Sela. Ji berniukui pasirodė kažkur pažįstama. Tos jos rudos akys. Berniukas pamilo.
Tačiau mergaitė buvo iš tų nepasiekiamųjų. Svarbiausiųjų personų. Ji vaizdavo, kad yra svarbiausia. Iškart prasispraudė į klasės lyderius. Pradėjo vadovauti. Kad ir kokio ji bjauraus būdo buvo Samanuelis ją mylėjo. Labai gražiai ir tyrai myėjo. Ir niekaip negalėjo atsiminti iš kur ją atsimena. Tai įvyko tą valentino dienos vakarą kai jų klasėje vyko žiburėlis. Samanuelis pabučiavo ją į žandą, o Sela skėlė jam antausį ir nustūmė nuo laiptų. Tada. Jis prisiminė. Prisiminė sunkius gyjimo metus. Prisiminė kaip jis krito pirmą kartą. Ir jį nustūmė ta pati. Ta pati Sela kurią jis visvien mylėjo. Jis ir vėl ligoninėje. Kraupi žinia sudaužia artimiesiems į širdį. "Berniukas niekada nebevaikščios. Prieš tai buvusios traumos dar nebuvo pilnai pagijusios. Aną kartą jam pavyko išsigelbėti iš invalido vežimėlio. Šį kartą - ne"
Tai buvo smūgis tiesiai į paširdžius. Visi buvo sukrėsti, tik Samanuelis - ne. Jis ant nieko nepyko, tik laukė kol Sela ateis jo aplankyti. Bet ji neatėjo. Atėjo visi klasės draugai, bet Sela ne. Jis pradėjo eiti į mokyklą. Tiesa - vėžimėlyje. Matė Selą šaltą į jį net nežiūrinčią. Jam buvo skaudu. Labai skaudu. Kol vieną penktadienio rytą ji atėjo prie jo ir nieko nesakiusi apsikabino berniuką ir apsiverkė...

Samanuelis jau buvo susitaikęs su gyvenimu be jos. Jis pyko ant savęs koks kvailas buvo. Koks kvailas buvo mylėdamas tą paiką mergaitę. Jam jau buvo 16, o ji tik tada suprato, kad reikia atsiprašyti. Sela puolė prieš jį ant kelio ir maldavo atleidimo, bet Samanuelis šaltas apsisuko ir išvažiavo. Jis negrįžo. Tik po mėnesio ant tilto buvo rastas invalido vėžimėlis ir raštelis "Sela, aš tave mylėjau, o dabar tariu sudie.".
Sela beprotnamyje gydėsi depresiją. Po metų ją išleido. Ji jau buvo pasveikusi, bet dingo. Mėnesių mėnesius jos ieškojo, kol pagaliau miesto pakraštyje ant paskutinės autobuso stotelės priklijuotą raštelį "Jeigu priverčiau nusižudyti tave, turiu mirti ir aš. Sudie, Sela"

paskutinis sakinys nesamoningas. Mergaite pati su savim atsisveikina? ;D